Tiesiog tingiu kažką keisti. Labai liūdna kai kažką mokai gyvenimo ir būt protingo metų metus ir iš to neišeina nieko gudraus. Tas pats, kaip darbe pravedu seminarą, žmonės atsistoja, padėkoja ir išeina. Tada atsisėdi ant kėdės ir išsprogdinęs akis vėpsai kažkur pro langą sau vienas. Tada prieini išvadą, kad arba tu prastas mokytojas, arba prasti mokiniai. Aš nesu prastas mokytojas šiuo atveju. Aš pavargęs nuo mėšlo mokytojas.
Happy birthday.
Porą metų tu kiekvieną mielą dieną dirbi ir stropiai taupai, kiekvieną dieną. Ir eilinę iš jų, gatvėje juos pameti, ką darytum ? Vienas variantas būtų rėkti ir bėgti ieškoti, panikuoti ir isterikuoti. Kitas variantas yra susitaikyti su tuo, nes nieko nepakeisi. Tegul, nors ir sunkiai, bet tikrai susitaupysiu iš naujo. Tik dabar į tai žiūrėsiu dar rimčiau.
So make a wish.
Nei vienas pasaulyje nėra kažkam nusikaltęs ir turi pilną teisę būt laimingais, nesvarbu ar Žirmūnuos, ar Valakampiuos, ar pas kažkieno močiutę Pašilaičiuose, ar Gabijos viešbutyje Palangoje, ar prie Palangos tilto, ar prie Chillo tilto, ar Labas parke, ar Antakalnyje, Fabijoniškėse, ar Xuinyčioj, ar čiliake ar Krekenavoj, ar Europos moterų tuolete.
Kiek žmonių suvokia, kad prekybos centre Ozas yra ir PUMA ir BIBA?
No one offers you a shoulder, no one looks you in the eye.