O su manim niekas taip nesielgia, niekas.
-Labas, Artūrai, kaip sekasi patiems ?

Pajuoduos ir paakiai, išryškėjo raukšlės. Jokių emocijų, jokių jausmų, tai tikrasis Jis. Jis tas, kuris galvoja. Galvoja ne kažkur įvykių sukūryje, o toliau. Toliau paėjęs vienas, jis atsisėda nuošaliai ir viską stebėdamas galvoja. Jis mato kaip žmonės dega, vienas po kito. Jis mato kaip jie džiaugiasi galvodami, jog kažką turi. O tada sudega ir jie. Nesunku yra stebėti laimingą žmogų. Nesunku, nes sudegs ir jis. O kai jis degs, bus irgi vienas. Visiškai be nieko, jis supras, kad čia, būdamas ir gyvendamas, jis neturi nieko ir nėra paprasta turėti. Tada tas, kuris tą laimę stebėjo, galės jaustis puikiai. Nes jis nesudegė, jis buvo paėjęs nuošaliau. Tada jis prisimins to laimingo žmogaus visus tartus žodžius. Ir jie visi skambės labai kvailai.

Aš negaliu patikėti daug kuo. Aš tas, kuris visada už ateitį, kad ir kokia ji bebūtų. Geriausia, kad laiminga. Ir aš nekenčiu, kai kažkas trukdo tą daryti. Aš manau, arba bent maniau, kad su kažkuo, ateitis gali ir bus geresnė. Nekenčiu kai vis dar tuo tiki, tačiau žinai, kad nebus. Tada visą gerį, kurį turi, tenka palaidoti. Laikyti visą tai toliau, kažkam, sau, nenaudoti potencialo. Tai tarsi surištos rankos. Kvaila neturėti kur dėtis.
Kvaila, kai yra kvaila. Kvaila, kai gyvenime istorija kartojasi. Ir lieki du kartus iš eilės kvailio vietoje. Tai padeda ateičiai. Tačiau tai nepadeda širdžiai. Širdis negali dužti kelis kartus. Tai jau per daug. Ateityje, ką gali sudužusi širdis ? Kam žmonės naudoja pvz, sudužusią vazą ? Ji lieka bevertė. Tik stiklo gabaliukai, šukės.
Mokykis. Man tai sunku, aš mokausi tuo sunkesniu būdu. Vienas. Kartais ir lieku po pamokų.
Kada reikia visą tai baigti ? Žinau gerą pavyzdį.
Vytautas, mano pažįstamas, buvo penkis metus televizijos antenų montuotojas. Labai daug uždirbo, bendravo su politikais ir garsiais žmonėmis, t.t... Viskas buvo puiku, tačiau po tų penkių metų, jis nustojo pats žiūrėti televizorių ir jo mąstymas pasikeitė. Pradėjo nekęsti to, ką jame rodo. Metė darbą tą pačią dieną kai tai suvokė.
Tai turi ne tik išblėsti, o visiškai išnykti. Jei taip nėra, tai kvaila ir nerimta.
Kam mesti tą darbą, jei tau jis vis dar patinka, tau buvo daug gerų dienų darbe? Juk bus ir ateityje, jei tik būsi stiprus. Nebūna tokių didelių suvokimų ir apsivrtimų mąstymo per vieną dieną. Tai yra melas arba kvailystė.