Pagaliau Vilniuje. "Niekada nebūna per vėlu. Atleisti, suprasti, nusišypsoti, atsiprašyti, pasikalbėti, apkabinti, paguosti, padėti... Būna tik per sunku. Perlipti per savo įsitikinimus, principus ir ambicijas." Ech, kaip vakarykštės žvaigždės name sužavėjo, šalia mėnulio. Tūkstančiai jų. Grožis. Ir ta šiluma būnant su žmonėmis, kai tiesiog šypsaisi matydamas tą vaizdą per dūmus, nors tai turėtų priversti verkti. Ypač žinant šitą romantiką. Ir seni draugai rašo. Pamiršau, jog yra Internetas, turiu per daug gyvenimo.