Po biškį grįžtama prie "isn't it funny how day by day nothing changes, but when you look back everything is different". Kai klimpsti į monotoniją ir vienintėlė tave guodžianti mintis yra abstrakti ir skamba "Kažkada bus geriau". Kai tokią frazę sau kartoji šeštus metus iš eilės, pradedi pats nebetikėti tiek savim, tiek visais kitais.
Exit wounds.
Kai vėl dirbi po 12 valandų ir dar savaitgaliais. Kai spėji paklausyt po 3 placebo dainas iš ryto.
Kai šypsaisi tik iš reikalo, kai nesijuoki.
Kai skaudą galvą kiekvieną dieną ir nieko daugiau nespėji.
Kai toks dalykas, kaip "jausmai" pradeda beveik nebeegzistuoti.