Šeštadienis, 9:48, saulė dar nepakilusi, oras giedras ir bus graži diena. Dega žvakės kvepiančios jazminais.
Labai geros sakyčiau, bėga dienos. Linas dar negreit turėtų grįžti į Vilnių. O ir gerai, nes nei aš kažko, kažkieno pasiilgau, nei manęs. Tikrus draugus pasirodo, kad turiu tik "Abroad". Tikrai norėsiu čia likti visam gyvenimui, nežinau ar man dar trūko kažko, kad tuo įsitikinčiau, bet bet kokiu atveju, įsitikinau pilnai ir tvirtai.

Labai keista būtų stengtis apibūdint vidinį jausmą/jausmus, at least while I'm here. Kažkoks keistas nerimas viduje, amžinas jausmas, lyg stovėtum prie pat geriausio ir baisiausio pasaulyje atrakciono ir ruoštumeis savo eilei. Nežinau kodėl. Nežinau. Jeigu jau nuo pat ryto kyla tokios mintys ir emocijos, tai - jau kažkas įdomaus. Ta prasme kas savaitgaly ryte galėtų mąstyti ir filosofuoti apie gyvenimą ? Sakyčiau bent vakare, po poros alaus. Anyway, that's what I do pretty much all the time.
Ypač keistai pagirtinai dabar atrodo "jausmai", kurie, turbūt stebėtina, tačiau keičiasi neeepaprastai greitai. Vieno jausmo vienam nebėra, kitas sumenkęs, kitam atsirado dar stipresni nauji jausmai.. Na, keičiantis aplinkai turbūt automatiškai keitiesi ir tu. O gal prisitaikai?
Labai gera neturėti beveik jokių rūpesčių ir galvos skausmo. Taip ir turi bėgti dienos. Labai gera turėti tų, su kuriais jas gali praleisti. Tik bent jau man, reikia tokių draugų, kurie patys pirmi ateitų į ligoninę, jei mane ten paguldytų. Daugumai nusispjaut.
Manau šiandien bus pirma diena, kai nedirbsiu nieko, tad ramiai pasivaikščiojęs po miestą nueisiu į kokį kiną ar į atrakcionus, nes į abu turim bilietus.
Smile like you mean It.